ŠALMAS (VIKINGŲ)
Gjermundbu vietovėje, Norvegijoje, aptiktas šjalmas – ypatingas. Tai vienintelis toks, vikingams priskiriamas, radinys Skandinavijos teritorijoje.
Vienintelis šalmas rastas Skandinavijoje ir priskiriamas vikingų epochai, Gjermundbu, Norvegija. Datuojamas IX a.
Šalmus dėvėdavo tik išrinktieji – patys svarbiausi vadai, nes daiktas buvo brangus, o ir puošnus.
Veidą dengiančios apsaugos priešininkams sudarydavo įspūdį, jog prieš juos kovoja nežinoma būtybė, nes būdavo įžiūrimos tik akys. Verta įsidėmėti faktą, jog geležinius šalmus dėvėdavo tik išrinktieji – patys svarbiausi vadai, nes daiktas buvo brangus, o ir puošnus. Manoma, jog eiliniai kariai dėvėdavo odinius šalmus, kurie, deja iki mūsų dienų neišliko.
Šalmai gaminti iš kelių geležinių dalių, kurios būdavo sutvirtinamos tarpusavyje – taip pagaminti lengviau, nei iš vieno geležies lakšto. Kas tiksliai buvo dedama į šalmo vidų, nežinoma, tačiau vidinės apsaugos buvo būtinos, kad sumažintų patrakusio priešininko smūgio jėgą.
Jog vikingų šalmai būdavo puošiami ragais – tikrų tikriausias prasimanymas.
Juk jei gerai trinktelsi per metalinį šalmą be vidinio pamušalo, visas smūgis teks galvai. Spėjama jog norint apsisaugoti į vidų buvo dedama oda, avių vilna. Ji sugerdavo ne tik smūgio jėgą, bet ir prakaitą, kuris mūšiuose liedavosi upeliais.
Deja, šalmai nebuvo visagalė apsauga. Narsaus kario valdomas kalavijas įveikdavo ir juos. Net jei priešas šalmo ir neperskeldavo, stiprus smūgis apsvaigindavo karį, ir šį būdavo lengviau nukauti, mat jis nesiorientuodavo aplinkoje.
Ir, žinoma, šalmai neturėjo jokių ragų: tai, jog vikingų šalmai būdavo puošiami ragais – tikrų tikriausias prasimanymas.
Megzta vaikiška vikingų kepurė su ragais.
