TOŠIES DĖŽUTĖS
Medžių tošį žmonės naudojo nuo seniausių laikų – ir ugniai užkurti, ir krepšiams, indams gaminti ar stogui uždengti.
Kuprinės iš tošies rekonstrukcija pagal Gokstad radinius, Švedija.
Ant jos net rašydavo. Kas ta tošis? Tai apsauginė, viršutinė medžio žievės dalis. Ji nulupama nuo medžio, o vėliau laikoma nuolat pavartant, kad nesupelytų, ir naudojama, kai tik prisireikia. Kodėl tošis nelupama, kai tik užsinori naujo indo? Senaisiais amatais besidomintys meistrai išbandė: bet kada to nepadarysi. Pavyzdžiui, Lietuvoje balandžio mėnesį tošies nuo beržo niekaip nenulupsi, o gegužę – prašom. Taip pat nepavyks ir tuomet, jei naktį buvo minusinė temperatūra, nesvarbu, kad dieną atšilo.
Dėžutės iš tošies viduarmžių stiliumi, Švedija.
Nors ir atrodo lengvi ir šiek tiek nepatikimi, tošiniai kibirėliai puikiai sulaiko vandenį.
Tošis naudota labai įvairiems indams gaminti: mažoms dėžutėms smulkmenoms susidėti, kibirėliams ir net dideliems rykams. Beje, tošimi apvynioti moliniai puodai nesuskyla. Nors ir atrodo lengvi ir šiek tiek nepatikimi, tošiniai kibirėliai puikiai sulaiko vandenį. Nemažai jų randama nuskendusių šuliniuose. Dažnai tošis senovėje būdavo naudojama ir dėl nesudėtingo žaliavos paruošimo, ir dėl savo ilgaamžiškumo, ir dėl atsparumo graužikų dantims bei turimų antibakterinių savybių (laikomas maistas nepelydavo, pienas taip greit nesurūgdavo).
Plastikinių kibirų neturėta, o geležis buvo labai brangi ir sunki. Molinis puodas – taip pat ne itin patogus daiktas vandeniui nešioti, iš šulinio pasemti. Taigi tošies kibirėlis – pats tinkamiausias, juk jis nepraleidžia vandens ir yra lengvas.
Dėžutės iš tošies viduramžių stiliumi.
